Kadangi knygelių viršeliai be galo patogus dalykas (taip pat ir vienas iš mano mėgstamiausių vilnonių gaminių, kokius tik esu bandžiusi) išsibandyti naujas medžiagas, dažymo būdus, spalvas bei kitus dalykus, tai pridariau jų gal kiek neprotingai per daug. Smagiausia, kad knygelėse suvaržymų gerokai mažiau nei aksesuaruose, kuriuos kuriant nenori nenori privalai atsižvelgti ir į patogumą, svorį, pritaikomumą, potencialų dėvėtoją. Tiesiog nenumaldomai vilioja ant minkštos, švelnios knygutės viršelio prisiūti sraigės kiaukutą, įvelti akmenukus ar dailią gumbuotą šakelę, arba tiesiog nudažyti pasakišku spalvų deriniu...
Matyt, todėl jas ir mėgstu gaminti, kad fantaziją pažadina kaip niekas kitas.
Šios buvo malonus kiek apleisto pastarosiomis dienomis dažymo proceso prisiminimas, taip pat ir naujų tekstūrų kombinacijų bandymai.
Šios ne mano rankomis spalvotos knygelės kaip tik ir atliko naujų medžiagų bandymų funkciją. Juk niekad nežinai, kas ims ir netikėtu metu paleis dažus ar, kai labai labai to reikia, nesulips su vilna.
O ši juoda graublėta "miestietė" su iš nuostabaus Latvijos pajūrio atsivežtais stikliukais, kuriuos bala žino kiek laiko gludino jūra, kol nusprendė ramia sąžine nusikratyti.
Pastarosios - duoklė augalams. Dekorui naudotos įvairios, ne visos itin ekologiškos medžiagos, o dažymui - užsilikę jonažolės, eglių spygliai, kurie, pasak, visagalio Google, turėjo nudažyti žaliai, bet vėl davė rusvą spalvą, bei rausvųjų svogūnų lukštai. Rausvajai knygelei panaudotas dar ir pirmasis prisvilęs ecoprint metodu dažytas "blynas", na, tai yra šilkas. Kodėl prisvilęs? Nes dėl nekantrumo išėjo blankus ir niekuo neypatingas.
