Kaprizingas kaip lietuviška vasara, lengvas ir vietomis sunkesnis sijonas pavyko kaip tik koks ir norėjau. Ne taip dažnai taip nutinka, jei atvirai. O gimė visai nesudėtingai - vieną saulėtą rytą atsibudau su tokiu užsidegimu velti, kad net arbatai nespėjus atvėsti jau buvau radusi visas reikiamas medžiagas. Paprastai neskubiai ir atsakingai atlieku šį kompozicijos etapą, bet tądien labai lengvai suderėjo chaki spalvos senokai taupytas sijonas, ryškiai žali audiniai, visad po ranka esanti mėgstamiausia plonytė natūraliai balta merino vilna ir Tussah laukinis šilkas. Nuvėlus gautas rezultatas pasirodė nevientisas, truputį blankokas, tad iš karto ir dažais palaisčiau.
O kai atėjo laikas plauti, mano akelės džiaugėsi vis labiau ir labiau. Į rankomis suveltą medžiagą spalvos sugėrė tiesiog puikiai ir sukėlė tokį ryškų miško paklotės įspūdį, kad net samanų ir drėgmės kvapas, rodos, pasklido. Truputėlį prisilietus siuvėjai, sijonas jau tobulai gulė ant klientės figūros ir iškeliavo pradėti savo, kaip atskiro tvarinio, gyvenimo.
Nuotraukos buvo darytos pasiduodant tos akimirkos nuotaikai, kaip ir visą laiką nuo pat sijono užsimezgimo, tad, manau, puikiai atitinka jo dvasią - nerūpestingai chaotišką, lengvą ir su lietuviško rimtumo doze.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą